Skaistykloje viskas kitaip. Viskas gąsdina, žavi, traukia, o kai kas atstumia, priverčia trokšt gyvybės susigrąžinimo, gal net gailesčio dėl padarytų klaidų, kurių buvo tiek nedaug, kad kaži ar prireiktų antros rankos joms skaičiuoti. Adamas didelėmis akimis žvelgė į bene kiekvieną objektą, tyrinėjo juos, ne vieną lietė pirštų galiukais. Ir visgi, vaikinas pripažino sau, jog gyvenimas žemėje kokybiškesnis, aplinka gražesnė, deguonis švaresnis, lengviau pasiekiantis plaučius. Kelias akimirkas atrodė, jog Adamas vis dar tiki esantis gyvas, bet prisiminus paskutinius įvykius tekdavo stipriai nusivilt. Ne, Adamas neverkšleno, nesigailėjo savęs, džiaugėsi savo žygdarbiu ir juokais galėjo save vadinti herojumi. Gėrio troškimas užpildęs kraują nuo pat vaikystės privertė būti geresniu nei kiti, pilnu šviesos, tikėjimo nauja, skaidresne diena. nejučiom veide atsirasdavo pasitikinčio savimi, besididžiuojančio poelgiais šypsena. Jos dėka kiek pajuodusiame veide nušvisdavo šviesa.
Adamas, vedamas Kalistos, įėjo į erdvų, prabangų barą. Bordo spalvos šilkas gaubė minkštasuolius, blausus apšvietimas, vien svaiginantis kvapas.. Viskas buvo kiek kitaip. Panašu, jog baldų gamybos medžiaga kitokia, tikrai ne tokia, kokią pratęs matyt Žemėje Adamas. Juk kurį laiką ir pats dirbo klube, kurį dabar puikiai galėjo lyginti su šia vieta. Daugybė žmonių, o gal net ne žmonių, nes kiekvienas jų atrodė kažkuo kitoks. gal tas akių žibėjimas, dirbtinos šypsenos ir net kreivi žvilgsniai, matant vaikiną šalia demonų princesės. Adamas pasuko akis į merginą ir šiai vangiai šyptelėjo. Nereikėjo užduoti nė klausimo, jog susiprastų, kad jiedu nesėdės tarp varguolių. Paėję kiek atokiau jiedu susirado kampinį staliuką su minkšta sofute ir foteliais. Tamsaus kraujo spalvos apmušalai buvo šio baro akcentas ir tai gana žavėjo naujoką. Adamas ištiesė vieną ranką, pirmiausia leisdamas prisėsti merginai. Vis tas džentelmeniškumas. Niekur neišnyko net gyvybės kibirkščiai iššokus iš krutinės ir išskridus ieškot naujo kūno.

Kalista jau senai Skaistykla nesižavėjo. Ir iš viso, šios demonės 'natūra' tokia jau buvo - nesižavėti, nesistebėti absoliučiai niekuo. Retkarčiais tai gelbėdavo, o retkarčiais tiesiog sudarydavo šaltos ir sunkiai sužavimos moters įvaizdį. Na, pastarasis neabejotinai buvo teisingas. Eidama lėtai, žiūrėdama tiesiai, aukštai iškėlusi galvą, Calista daugiau ar mažiau ignoravo visus, kurie pakeliui į ją atkreipė dėmesį. Ji girdėjo tylius šnabždesius, girdėjo drąsius ir nelabai pasisveikinimus, pastebėdavo ir tai, kaip kai kurie pereidavo į kitą gatvės pusę ar pagarbiai nuleisdavo akis. Žmonės Skaistykloje jeigu jau šios demonų princesės nebijojo, tai bent jau turėjo pakankamai proto ją gerbti. Ir nors tikrai ne kiekvienas buvo turėjęs garbę su ja pasikalbėti, vis dėlto gandai čia sklisdavo taip pat greitai, kaip ir gyvųjų pasaulyje.
Pasiekusi savo mėgstamą barą, kuriame lankydavosi visada, kai tik turėdavo su kuo nors pasikalbėti, ar tiesiog norėdavosi atsipalaiduoti ir pabūti šiek tiek ramiau (ramus buvimas jai atrodė ne buvimas, jei rankoje neturi stiklinės labai gero ir brangaus viskio), Calista praėjo pro barmeną, kilstelėdama du pirštus, Nesivargino užsisakinėti, šiaip ar taip, užsakymas visada būdavo tas pats. Patraukusi prie stalelio, prie kurio dažniausiai nedrįsdavo prisėsti kas nors kitas, moteris labai patogiai įsitaisė, prieš tai nusišypsodama Adamui. Pastarasis buvo toks žavingas, toks mielas, dėmesingas, naivus ir malonus, jog pasidarė netgi šiek tiek gaila, kad kažką tokio žavaus teks nepataisomai sugadinti. Susikėlusi koją ant kojos, linktelėjusi barmenui, kuris atnešė viskio butelį ir dvi stiklines, moteris žaviai nusišypsojo ir kiek pakreipė galvą, žvelgdama naujokui tiesiai į akis. Daugelį tai versdavo jaustis nemaloniai, tačiau neatrodė, kad Adamas bent šiek tiek demonų princesės bijo.
-Mielasis, kad ir kaip labai man patiktų tavo manieros, kurios, deja, šiais laikais jau yra per daug retas dalykas, vis dėlto bijau, jog pastarųjų teks atsisakyti, norint čia pritapti. Skaistykla - žiaurus pasaulis. Nežinau kodėl čia atsiradai, tačiau tokiems kaip tu čia ne vieta. Čia renkasi narkomanai, žudikai, prostitutės, savižudžiai, prievartautojai, savadautojai.. Visi tie, su kuriais būdamas sveiko proto tikrai nenorėtum bendrauti ar šiaip turėti kažko bendra. Tačiau tu esi čia ir turi du pasirinkimus - arba atsiskirti, arba pritapti,-gūžtelėjo pečiais ir papilstė viskio, vieną stiklinę stumtelėdama pašnekovo pusėn.-Tiesa.. Gal aš kažko nežinau? Gal tik dediesi geručiu, o iš tikrųjų viduje slepi žavingus vidinius demonus?-išsišiepė, kilstelėdama stiklinę ir priglausdama ją prie raudonų lūpų.

Nuobodybė. Tai puikus žodis, apibūdinantis Adamo gyvenimą šiam dar kvėpuojant ir stengiantis įtikt lemties deivei. Saldžialiežuvis, naivus, visais pasitikintis, geras, jausmingas, romantiškas... Žodis po žodžio. Minutė po minutės. Metai po metų. Taip ir pralėkė tie vargani dvidešimt treji metai suknistame žmonių pasaulyje, kuris kad ir koks kvailas būtų, Adamui patiko. vaikinas gyveno kiekviena diena, šypsojosi, juokėsi, džiaugėsi gyvenimu, jausmais, ilgai nesikankindavo dėl netekčių, nes šios būdavo užglaistytos taip, jog panašėtų į lengvo tipo išdavystę. O Adamas iš tiesų mokėjo mylėt. Moka ir iki šiol, bet neranda moters, kuriai galėtų tai padovanot be pastangų. Jausmingasis dalydavo komplimentus, atverdavo širdį, visuomet pasakodavo kažką, kas nors ir nereikšminga, bet būdavo tikra. Adamas nebijojo pasakyt, ką jaučia. nebijojo žibančiom akim žiūrėt į mylimosios akis. Nebijojo priglaust lūpų prie jai skirtų arba dovanot gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Bet kodėl Skaistykla? Nejaugi vien dėl to, kad Dievas neįėjo į Adamo tikėjimą? vaikinas netikėjo tokiais dalykais. netikėjo ir velniu, dvasiomis, dievais. Netikėjo lemtimi. Jis tik žinojo, jog ateitį kuriasi pats ir dėl to reikia negailėti laiko ir pastangų. To vedamas vaikinas susikūrė savo trokštamą gyvenimą, bet, deja, be mylimo žmogaus šalia. Paskyrė save darbui, laisvalaikiui, draugams, bet ne meilei. Bet tai neprivertė kankintis, kaip ir neprivertė daryt jokių išvadų.
Dabar sėdi minkštame krėsle, žvelgia į tamsias it bedugniai šuliniai akis, gana nuoširdžiai šypsosi ir mano, jog jam, po velnių, labai pasisekė. O ar tai tiesa? Kvailas žmogus kvailoje situacijoje prie protingos gyvatės, kuri žada kėsintis į jo širdį. Taip, gyvenimas tikrai sąžiningas ir bendravimas nėra prakeikta klaida.
Kalistos patarimas buvo išgirstas. Adamas kiek susikūprino, užsimetė vieną koją ant kitos taip, kad vienos čiurna gludo prie šlaunies. Atsirėmęs į minkštą atlošą rankas įpatogino ant rankogalių. Ir po velnių. Adamas atrodė tikrai žaviai. ta nerūpestinga šypsena, kiek suvelti plaukai ir pakeistas žvilgsnis. - galėčiau prie to ir priprast. Žinai, visuomet maniau, kad kiekvienas žmogus turi vidinius demonus, bet atklydęs į Skaistyklą aš tuo pradėjau abejot.- nusijuokė. Melodingas vyriškas balsas pasklido nedidelėje teritorijoje, bet to pakako, kad atkreiptų kitų dėmesį nors ir taip visi žvalgėsi į kampe sėdinčiuosius. - Ir jie visuomet taip į tave žiūri? - paklausė gana tyliai smalsaudamas. - Toks dėmesys tikriausiai labai vargina. - trūktelėjo pečiais ir paėmė stiklą su viskiu nuo tamsaus stalelio. Kilstelėjęs pateliuskavo ir priglaudė prie lūpų. Gurkštelėjo ir tikrai patenkintas išsišiepė. - Turi tobulą skonį. - pastabiai linktelėjo.

Calista bent jau retkarčiais žavėjosi tuo žmonių gyvenimo paprastumu. Žinoma, paprasti mirtingieji labai dažnai mėgdavo skųstis koks sunkus visgi jų gyvenimas, kaip viskas nesiseka ir kaip nėra nei teisybės, nei laimės, vis dėlto jie gyveno kur kas lengviau ir paprasčiau nei demonai. Žinoma, Calistai nereikėdavo rūpintis dėl darbo, šeimos, vaikų, išsilavinimo ar klibančios santuokos, tačiau kaip ir kiekvienas demonas, ji niekada nežinojo, kada bus nutrenkta atgal į pragarą ir kaip labai jai ten seksis arba, gali nutikti ir taip, kaip labai nesiseks. Ir nors demonų princesė pačias įvairiausias mintis apie savo dienų galą stengdavosi stumti kuo toliau, vis dėlto įvairiausi galimi scenarijai užklupdavo dažniau, nei ji galėdavo tikėtis ir tada Calista paprasčiausiai galvodavo, kaip viskas būtų paprasta, jei galėtų būti paprasčiausiai žmogus. Jei iš tikrųjų galėtų mylėti, būti mylima, atsikratyti minčių apie kolekciją ir tai, kiek dar vyrų gyvenimų reiktų sugadinti.
-Dėmesys? Vargina? Žmonės, kurie taip sako, veikiausiai nemoka juo mėgautis. Arba paprasčiausiai meluoja,-patikino, plačiai nusišypsodama ir gurkštelėdama viskio. Nubraukusi plaukus nuo akių, ji lėtai apsidairė. Pastebėjo, kaip keli žmonės staigiai nusisuko, keli nuleido akis, tarsi bijotų pažvelgti į jai priklausančias. Gūžtelėjusi pečiais, moteris kilstelėjo antakį ir vėl pasisuko į pašnekovą.-Taip, jie beveik visada taip žiūri. Tačiau toks dėmesys nevargina. Būti mylimai - nuobodu. Tačiau kai tavęs bijo.. Na, tada visada būna visai linksma,-patikino ir padėjusi stiklinę ant stalo, sukryžiavo rankas ant krūtinės.-Tačiau nelabai suprantu, kodėl manęs reikėtų bijoti. Paprastai nedarau nieko blogo, sugebu būti draugiška ir neabejotinai esu maloniausia iš visų penkių prižiūrėtojų. Nesimėtau ugnies kamuoliais ir jeigu jau žudau, tai nebent akimis. Nesiimu drąstiškų priemonių ir neįsižeidžiu dėl menkniekių. Koncentruojuos kiek į kitus dalykus. Pavyzdžiui.. Tai, ar žmones į savo gyvenimus įsileidžią malonumą ir šiokias tokias nuodėmes, kurios mus daro laimingesniais,-gūžtelėjo pečiais. Nemelavo. Iš tiesų, jai buvo kur kas aktualiau ką nors sudominti kiek nuodėmingesniu gyvenimo būdu, nei ką nors pakankinti ar nužudyti. Kiekvienas prižiūrėtojas prioritetus susidėliodavo savaip. Nusišypsojusi, moteris gurkštelėjo dar viskio ir kilstelėjo antakį.
-Tačiau užteks kalbėti apie mane. Įtariu, kad turi nemažai klausimų, į kuriuos norėtum gauti atsakymus. Šiaip ar taip, aš čia tam, kad į juos atsakyčiau,-mostelėjo rankomis ir paskubėjo pridėti.-Tačiau turėčiau priminti, jog sumanūs ir originalūs klausimai man patinka kur kas labiau už kvailus. Į pastaruosius dažniausiai atsakyti paprasčiausiai nesiteikiu.

Bijoti mirties? Adamas niekuomet jos nebijojo. Kam bijoti, jei kiekvieną dieną jautiesi vis tuštesnis, vis daugiau atidavęs pasauliui? Vaikinas nebuvo įžymybė, bet tam tikras didelis draugų būrys buvo apdovanoti gražiu gyvenimu. Atiduoti viską, ką turi - tai taisyklė, kuri niekuomet nepavedė einant buvimo laimingu keliu. Ir Adamas iki galo neišsunkė savo gerumo. Gyvastis visuomet tūnojo tame jauname, gražiai nuaugusiame, tatuiruotėmis puoštame kūne. Kiekviena jų reiškė tam tikrą gyvenimo laikotarpį ir prasmės turėjimas visuomet žavėjo jaunąjį vaikiną. Bet ar turi prasmę ir buvimas Skaistykloje? netikėjimas Dievu gali privest iki pragaro? Niekuomet apie tai nesusimastęs Adamas apie tai galvot turėjo laiko tik dabar, miręs. Gal ir per vėlu, bet žinant tą faktą, jog jis beveik gyvas, geba kvėpuot, kalbėt, stebėtis, jausti, o gal net galės mylėt, užginčijo tokias tiesas.
Adamas klausėsi harmoningai su aplinka besipinančių Kalistos balso garsų. Jai baigus nusišypsojo ir nuleido akis. Gurkšniui viskio slystant stemple pakėlė veidą į ją ir prabilo:
- Mūsų nuomonės susikerta ties ta mintim, jog būti mylimam nuobodu. - lengvai trūktelėjo pečiais ir pasuko akis į įkyruolių minią, į kurią vieną akimirką žvelgė Kalista. - Ypač jei myli pats ir myli tave. Tikriausiai geriau nė būti negali. - sugrįžęs ties mergina šyptelėjo. - Pats tai patyriau ir esu užtikrintas savo žodžiais. - naivuolis. Nesitikėjo įtikint moters, jog meilė iš tiesų egzistuoja ir ji yra aukščiau visko. Aukščiau nei jos titulas. Prisiminus pastarąją merginą Adamas kiek surimtėjo, bet dirbtinai šyptelėjęs nugėrė viskiu tą skausmą.
- Žinai, nenoriu tavęs įžeisti, bet manau, kad yra kažkokia priežastis, kodėl tu tokia gera man. Jeigu visi tavęs bijo, gal derėtų bijot ir man? Esu lengva auka. - nusijuokė, minkštindamas padėtį. Adamas jautėsi kiek kvailai, sėdėdamas atokioje vietoje su demonų princese. Gal ji turėjo žvelgt iš aukšto, o mainais į savo buvimą šalia, reikalaut kažko vertingo. Deja, Adamas nežinojo nieko, o ir žinoti tiek, kiek žino dabar jam pakako. Beveik.
Pasigirdus jau girdėtai, mėgstamai dainai, garsams pasklidus po visą patalpą, Adamas santūriai šyptelėjo, lūpų kampučiai trūktelėjo aukštyn. Rodos ir pasišokt norėtųs, bet ar tai normalu vos atvykus į Skaistyklą? jis ką tik mirė, ką tik prisikėlė, o jau ir linksmintis nori? Galbūt kokie kirminai išgriaužė smegenis, todėl Adamas ir elgiasi ne taip, kaip derėtų. - Demonų princesė turi vardą? - žaviai paklausė besišypsodamas. Panašu, jog naivumas veržėsi per visas poras lauk. Šokt ir bėgt būtų pats tas laikas, o ne sėdėt ir gurkšnot viskį, kad ir koks jis geras būtų. - Turiu tik vieną klausimą. - trumpa pauzė ir surimtėjęs balsas. - Kaip išgyventi Skaistykloj, kai aplink, kaip minėjai, vien blogis? O gal čia nebeįmanoma mirt dar syk? - Įsirėžusi raukšlė kaktoje ir surimtėjęs, tarsi marmuro apmušalu padengtas veidas, įrodinėjo Adamo rimtį. Dar kartą mirt būtų skaudoka, nors gal tai ir melas. Kulkas įsirėžus į širdį, ši lengvai sudiegė ir sąmonę praradęs vyras krito. Tai nebuvo skausmas. Tik lengvas, neskausmingas dūris ir Amen. Jokių gyvybės ženklų. Širdis ir klanas kraujo, kuriame murkdėsi iš nevilties ir dėkingumo nėščia moteris. Kaip gerai, kad Adamas nematė pagrobėjo išraiškos, noro akyse nušaut kiekvieną. Jis pabėgo, išplėšęs gyvybę iš vyro krūtinės paprasčiausia geležine kulka. Visi bėga nuo to, kas juos vejasi, bet amžinybė visuomet slenka paskui, kad ir koks greitas bebūsi. Ji čia, šalia tavęs. Šalia Adamo.

Adam jai paprieštaravus, Calista nežymiai išplėtė akis. Ne, neįsižeidė. Anaiptol. Tačiau pagavo save beesančią situacijoje, kada pasakė kažką neapgalvojusi ir dabar nebežino kaip išsisukti. Kaip galėjo paneigti Adam žodžius, kai niekada iš tikrųjų visiškai nuoširdžiai nebuvo mylima? Kai nemylėjo? Žinoma, tai kas siejo ją ir Lucius buvo visai neblogi santykiai, tačiau tikrai ne meilė, kada pilve pilna drugelių, apie kitą žmogų negali nustoti galvoti, rūpiniesi kaip jam sekasi ir ar viskas gerai. Jie susitikdavo, permiegodavo, pasibučiuodavo, pasikalbėdavo ir vėl išeidavo kitų lovų šildyti. Tai nebuvo normalūs santykiai ir visai nesvarbu, kaip labai Calistai patiko nenormalūs dalykai.. Čia nebuvo kuo didžiuotis. Nuleidusi akis, moteris gurkštelėjo viskio ir krenkštelėjo.
-Na, jeigu atvirai, nelabai galiu į tai ką nors atsakyti. Jeigu būčiau mylėjusi ir mylėta - tada galėtume diskutuoti. Tačiau dabar.. Dabar man belieka tikėti tuo, ką sakai, tyliai pavydint, nes meilė demonus aplanko per daug retai,-tyliai nusijuokė, stengdamasi atsikratyti to nemalonaus jausmo, užplūdusio taip netikėtai ir pabaigdama gėrimą, buvusį stiklinėje. Įsipylusi dar, šį kartą šiek tiek daugiau, tuo pačiu pasidžiaugusi, kad gali išgerti nemažai ir nepajusti jokio poveikio, moteris ir vėl pakėlė akis, įsmeigdama jas į Adam priklausančias.-Manęs bijo tie, kurie prisiklausė gandų. Taip pat tie, kurie padarė kažką, kas, jų manymu, man nepatiktų. Bijo ir tie, kuriuos supažindinau su Skaistykla, tačiau susitikimas nepraėjo maloniai, nes man jie nepatiko. Tačiau tu nesi prisiklausęs apie mane gandų, tu nepadarei nieko blogo ir mūsų susitikimas einasi labai sklandžiai. Kodėl turėtum manęs bijoti?-pasiteiravo, žavingai nusišypsodama ir gurkštelėdama dar viskio. Išgirdusi prašymą prisistatyti, moteris tyliai nusijuokė. Tokiose situacijose, rodos, norėdavosi ištarti 'Calista', tačiau net ir po šitiek metų šio vardo naudojimo, tai vis dar skambėjo kaip slapyvardis. Kažkas susigalvoto, netikro ir nelabai jai tinkančio. Demonai turėjo prietarą, jog tikrojo vardo atskleidimas atneša nelaimę, tačiau.. Net jeigu ir taip - tebūnie. Ji mėgo riziką.-Na, skirtingose kultūrose mano vardas kito, tačiau aš variacijų nepripažįstu. Vadink mane Ashmadia,-galiausiai teikėsi prisipažinti ir nugėrė dar kelis gurkšnius viskio.
-Na, visada turi kelias galimybęs. Gali prisitaikyti. Netikėdamas tuo, kuo tiki visi, gali stumti į šalį vertybes, moralę ir įsitikinimus bei pasistengti pritapti. Sudėtinga, tačiau daugeliui suveikia,-gūžtelėjo pečiais.-Gali bandyti keistis. Sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas, dar nemalonesnis nei apsimetinėjimas. Tačiau bent jau ilgalaikis,-patikino, tyliai prunkštelėdama ir po kelių akimirkų pratęsdama.-Aišku, visada galima turėti pažinčių. Kai susidraugauji su demonų princese, gali miegoti kur kas ramiau nei visi kiti,-patikino ir valiūkiškai mirktelėjusi, rankoje pasukinėjo stiklinę.

Iš pažiūros Kalista buvo tikra kietaširdė. Ta užtikrinta eisena, šiurkštokas žvilgsnis ir tarsi surepetuotos manieros. Tuo ji buvo unikali, patraukli ir žavinti, kelianti pavydą tokia gyvastimi. Gal todėl ir nebuvo labai keista, jog moteris nėra turėjusi mylimojo. Visgi, kiekvienas vertas meilės. Kiekvienas - skaičius, į kurį įeina ir Ji, aukšto rango demonė. Vertas buvo ir Adamas, vertas ir dabar, atklydęs į skaistyklą. Gal kiek ir prigąsdintas, jog Skaistykloje gyvenimas bus kartus, bet saldus moters balsas ramino krūtinėje tūnančius žvėris. Net keista pripažint tą faktą, jog iš tiesų tos priešingybės labai jau traukia. gal net kiek per daug nei turėtų. Merginos atviravimas dėl meilės privertė Adamą kiek prastai pasijust. Juk jis išprovokavo šią temą, o jei aplinkiniai jaučiasi blogai, prastai jaučiasi ir jis. Čia tarsi atgalinis reiškinys, kuris seka kiekvieną Adamo žingsnį vingiuotame paties supiltame kelyje. - Teisingai yra sakoma - meilė atklys netikėtai, kai manysi, jog atėjo juodžiausia diena, o laimės žiburys užgeso. - jausmingo žodžiai liejosi iš sukirmijusios širdies. Net jis, neveikiantis, sugedęs raumuo, sugeba Adamą jaustis gyvu ir tuo vaikinas džiaugėsi. Šalia Kalistos jis buvo savimi, o ar gali būti dar kažkas geriau nei mirus nesikankinti, o atsiverti it knygai be jokių paslėptų eilučių.
- Toks klausimas kilo ir man - kodėl turėčiau bijot? Visuomet maniau, jog atpažįstu žmones vien iš jų elgesio, iš kelių žodžių ar žvilgsnio. pasirodo, jog tai nevisai teisinga. Tu man tarsi paslapčių skrynia už uždarų durų. - kiek patempė lūpą ir nuvijant visas mintis nugėrė paskutinį gurkšnį viskio. Šis maloniai šildant nuslydo stemple ir suteikė labai gerą jausmą. Adamas kiek atsidusęs net prisimerkė. Ir vėl šypsojosi. Tarsi taikos balandis, atsiųstas iš dangaus, jog atvestų senąją demonę į doros kelią, o gal net atvirkščiai. Galbūt ji turi vest Adamą į realybę, sužlugdyt svajones ir atvert akis, jog šios matytų viską taip, kaip yra iš tiesų. - Man išties malonu, jog būtent tu mane supažindini su Skaistykla, Ashmadia. - santūriai šyptelėjo, nesistengdamas sukelt jokių jausmų. gal tik parodyt nuoširdumą, kurio pritvinkęs vaikino kūnas. - Žinai, iš tiesų jaučiuosi kiek kvailai, kai aplinkiniai bijo tavęs, o ne manęs, bet prie to galima ir priprast. - nusijuokė, nepabijodamas įsipilt dar viskio. šis tarsi aukštos klasės narkotikas reikalavo gerti dar ir dar, ir kiekvieną gėrimą prilyginti paragavimui. Pajautęs nemalonų niežėjimą vaikinas padėjo stiklinę ant stalo ir pažvelgė į save. Pradėjęs sagstytis marškinius jis pakėlė akis į Kalistą ir sustojo. - Tikiuosi neprieštarausi, jei pašalinsiu nuo kūno šituos prakeiktus marškinius? Jaučiuos..... purvinas. - kiek šyptelėjo ir tęsė atsisagstymą. Nusivilkus marškinius šiuos užmetė ant savo fotelio atlošo. Įdegęs, tatuiruotas kūnas, norit tikėkit, norit ne, bet tiko šioje aplinkoje ir beveik neatkreipė kitų dėmesio ar bent jau nepatraukė didesnio, kurio sulaukė žavioji moteris priešais. - jaučiuos kur kas geriau. - suspaudė lūpas, baigęs kalbėt. Neišpasakytas plepumas ir laisvumas, kurio neturėtų būt. Dažnai veiksmas pakrypsta ne pagal paties sukurtas taisykles, todėl tenka taikytis. dar sykį taikytis.

Calista nebuvo kietaširdė. Ji buvo stipri moteris, galinti valdyti, dirbti ar kovoti. Ji buvo tvirta asmenybė. Ir nepaisant to, kad puikavosi savo titulu, vis dėlto niekada neleido sau per daug atitrūkti nuo žmonių ir žmogiškumo. Nusileisdama kiek arčiau prie žemės ir bent trumpam pamiršdama tai, kokia galinga gali būti, Calista susitapatindavo su žmonėmis ir taip kur kas lengviau juos palenkdavo į savo pusę. Tačiau nepaisant šių savo sugebėjimų, Calista niekada nebuvo ir tikrai nebus žmogumi. Ji buvo pragaro išpera, buvo blogio šaltinis, chaoso nešėja, pavydo sukėlėja. Ji buvo piktžolė, kurią reikėjo rauti su šaknimis, tačiau niekas, rodos, net nesivargino. Ir būtent dėl visų šių priežasčių ji niekada negalėjo būti mylima. Mylėti, žinoma, galėjo, tačiau kam save skaudinti, jeigu nebus atsakyta tuo pačiu? Todėl į Adam komentarą nieko nebeatsakiusi, mandagiai šyptelėjusi (sumaniai nutildavo, jeigu jau netyčia kalba pasisukdavo apie dalykus, apie kuriuos ši persona nieko neišmanė), moteris nežymiai kilstelėjo antakį.
-Paslaptys intriguoja, tačiau būčiau melagė jeigu sakyčiau, jog mano paslapčių skrynios atvėrimas nebūtų panašus į Pandorą ir jos smalsumo paskatintą katastrofą. Pravėręs duris ir žvilgtelėjęs vidun išleisi visus vidinius demonus, kurių nepavyktų kompensuoti keliais gražiais dalykais, kurių galbūt pavyktų rasti,-švelniai šyptelėjo. Kai Pandora atidarė skrynią, ji išleido krūvą ligų, nelaimių ir katastrofų. Ir mažą šviesulėlį - viltį. Calista bijojo, jog Adam'ui pabandžius praverti Calistos skrynią, jis ten nieko panašiai gražaus ir tauraus kaip viltis tikrai nerastų. Gurkštelėjusi dar viskio, stebėdama, kaip pašnekovo marškiniai lėtai palieka jo kūną ir yra padedami kažkur į šoną, moteris negalėjo nepažvelgti į tatuiruotą vyro krūtinę. Jeigu kam ir turėjo silpnybę, tai neabejotinai buvo piešiniai ant kūno. Ir būtent šie, puošiantys Adam kūną, privertė nejučiomis nusišypsoti.-Žinai, paprastai to nedarau, tačiau įtardama, jog tau norėtųsi nusiprausti, galiu pasiūlyti savo namus ir juose esantį dušą. Nuplausi nuo savęs.. mirties kvapą,-tyliai nusijuokė ir neaiškiai pamosavo ranka jo šiek tiek purvinos krūtinės link. Girdėdama mėgstamos dainos garsus, Calista kiek pasuko galvą šokių aikštelės pusėn. Šokti mokėjo, tačiau Skaistykloje šokiai nevykdavo. Na, žinoma, visi tie beprasmiai trynimaisi vieniems į kitą naktiniuose klubuose neabejotinai egzistavo, tačiau demonė niekada nemanė, kad tai būtų galima vadinti šokiu.

Ilgaamžiškumu dvelkė žodžiai, pabirę pro tamsaus raudonio lūpas. Svaiginanti melodija ir degančios žolės dūmai pasklisdavo ore, raizgydavosi aplink kūną, laikydamiesi šiokios tokios erdvės. Iš pažiūros santūri, žinanti savo vertę, niekuomet nesižeminanti ir užtikrinta savo egzistavimu. Štai kokia ji buvo. Bet žvelgiant pro rožinius akinius Kalista buvo ta pati trapi būtybė, kurią reikia saugot nuo vėjo, kuris nupūs, saugoti nuo žaibo, kuris gali įsirėžt į porcelianinę odą ir palikt žymę. Meniški žmonės net galvoja eilėmis. Jie kuria poeziją apie kiekvieną sutiktą personą, net apie blogiausiuosius, kankinamus amžinybės peilių varstomus kūnus.
- Vardan tavo įvardyto nusivylimo paslaptis paliksiu ramybėje. - santūriai šyptelėjo. Adamas susimastė apie dabartį, kurios valdovas nebebus jis pats. kažkas gali pasukt įvykius sava linkme, nukreipt jo paties nuomonę prieš save patį, pašalint kliūtis arba anaiptol, padidint jų kiekį, paverst neįveikiamomis ir visa griaunančiomis. Adamo galvoje sukosi įvairios mintys, sukaustytos padorumo it švento avinėlio. Ir dabar Adamui nerūpėjo niekas, kaip tik tęst savo amžinybės kelionę, tęst savo istorijos kūrimą ignoruojant kitus rašytojus. Galbūt čia bus galima pratęst viską, ką pradėjo būdamas gyvas? Juk Kalista pagelbės. Ji geba viską. O gal ne? Abejonės aplankydavo retai, o jei ir aplankydavo, greit būdavo nuleidžiamos ant žemės. Žemės, kurios po kojomis nebejaučia, o ką jaučia prilygina lavai, amžinam skausmui ir kančiai.
- Išties. Būtų puiku palyst po karšta vandens srove. Bet už tavo gerumą neturiu nieko mainais. jausčiausi skolingas, o šis jausmas vienas iš prastesnių. - gerai išauklėtas vaikinas buvo. Kad ir kaip troško vandens, bet pirmiausia turėjo persiversti per save, jog sugebėtų leisti sau eit paskui ją, vedamas nežinios. Visgi, dažnai troškimai nugali bene viską, todėl ir šis kartas nebuvo išimtis. - Bet tai skamba per daug gundančiai, jog įstengčiau atsisakyt. - suspaudė lūpas tvirtai ir liežuvio galiuko šias suvilgė. jautė nežmonišką troškulį, kurio nenumalšino viskis. Ir nežinia ar tas troškulys toks, kokį pratęs just Adamas. tai kažkas kito, esančio tik kitame pasaulyje nei pratęs gyvent buvo jis.
Užsistovėję kaulai traškėjo. Kiek pasukęs sprandą Adamas išleido lengvą atodūsį. - Gulėjimas žemėje nebuvo toks patogus kokio tikėjaus. - nusijuokė ir pasukiojo pečius. Pasąmonę aplankė pasitenkinimo jausmas, kuris užtvindė kūną malonumo banga. Dabar Adamas jautėsi laisvesnis, ne toks suvaržytas, bet vis dar pripratęs prie geriausio ir besitikintis šiame pasaulyje įsitvirtinti taip, jog žinotų, kas jis yra ir kaip turi gyventi šiandien, rytoj ir visada.

Calista nenorėjo Adam įpainioti į visą šį chaoso, nerimo, baimės, pykčio, pavydo, siaubo, nusivylimų ir purvo voratinklį, kurį taip sumaniai ir apdairiai jau šitiek metų kontroliavo. Ji nenorėjo, kad jo graži siela susiteptų, nenorėjo, kad kilni ir taip žavinti bei kolekcijos verta širdis imtų pūti. Moteris kuo puikiausiai žinojo, jog šiam vyrui čia ne vieta. Ir neturėjo absoliučiai jokio noro Adam keisti į kažką, kuo jis nėra ir negalėtų būti. Tik jauni ir vis dar pykčio pilni demonai tikėjo, kad gali būti vien blogis be gėrio. Tačiau Calista tikėjo (ne - ji žinojo ir buvo tvirtai tuo įsitikinusi!) jog visur turi būti pusiausvyra. Ir dabartinis Dangaus tuštėjimas ir žmonių degradacija nebuvo naudinga nei vienai pusei. Ir, kad ir kaip liūdna ir sunku bebūtų, buvo akivaizdu, jog Adam Monet teks atiduoti geriečiams. Norėjosi šį naivų, mielą ir žavų žmogų, tarsi blizgantį trofėjų pastatyti būtent ten, kur jam ir vieta, o ne nutrenkti į tamsų ir purviną kampą. Švelniai šypsodamasi, neaišku, ar nuoširdžiai, ar tiesiog slėpdama mintis, kurios galvoje vijo viena kitą, neduodamos moteriai ramybės, demonė tyliai nusijuokė ir linktelėjo.
-Sprendimas labai protingas, tačiau bijau, kad ištuštinus šį butelį mano liežuvis po truputį atsiriš, o tu, jeigu būsi pakankamai kantrus ir atkaklus, sužinosi kiek daugiau, nei reikia. Atvirumas - žavus ir dažnai pagirtinas bruožas, tačiau, deja, ne tada, kai bendrauji su demonais. Bijau, kad tai, ką galėčiau papasakoti, tave priverstų bėgti greičiau, nei spėčiau paprašyti laiko pasiaiškinti,-nusijuokė. Tiesa, paskutinis sakinys nebuvo visiška tiesa, mat Calista nesiaiškindavo. Niekada. Matyt niekas niekada jai nerūpėjo pakankamai, kad stengtųsi pakeisti jau susidarytą nuomonę. Pabaigusi gerti savo viskį, įsipylusi dar ir akivaizdžiai geram gėrimui negalėdama atsispirti (o gal tiesiog bandydama nuslopinti kartėlį, kurį vis dar jautė po pokalbio apie meilę bei jos nebuvimą demonės pasaulyje), Calista nusišypsojo.-Na, tada pasistengsim tau rasti gyvenamąją vietą, kurioje lova bus patogesnė už karstą. O dėl mano gerumo.. Per daug nesijaudink. Šiaip ar taip - tai tik vanduo. Tačiau jeigu norėsi.. Aš visada pasiruošusi tartis dėl atlygio,-plačiai nusišypsojo ir nugėrusi dar viskio, kilstelėjo antakį.-Nori jau eiti?

Bet kodėl tokia viskuo užtikrinta demonė nori apsaugoti jį nuo tamsos, purvo, kančios, negandų ir skausmo? Kodėl tokią menką būtybę kaip jis - demonė nori išgelbėt nuo jam tekusios lemties? Jei mergina būtų atskleidusi savo mintis, atsivėrusi, kaip atsivėrė Adamas, šis galbūt būtų nusijuokęs, nepatikėjęs ja, manęs, kad ji kažko siekia meluodama. Bet dabar vaikinas būtų įtikėjęs viskuo, ką galima sugalvoti pasitelkus išmanią vaizduotę. Jis tikėtų ir meile, ir gresiančia nelaime, ir bemiege amžinybe, ir pasaulį užgrobusiais ateiviais. O kodėl netikėt, jei priešais amžinybė, kurioje sutilps visa, ką išgyvensi.
- Visuomet maniau, kad kiekvieno asmens reikalas, kokias paslaptis slepia širdį, ir ar nori jas pasakot aplinkiniams. Paslaptys neturi būti viešos, neturi graužti sąžinės, bet jos privalo būti. Kiekvienas jų turi, kad ir kokio purvinumo jos bebūtų. - labai rimtai kalbėjo, o tuomet sustojo. Kelia akimirkas tylėjo. - Pasakyk, kada man nutilti. Tikriausiai dabar kūnas yra gana silpnas, jog atlaikytų net kelias stiklines viskio. O išgėrusių žmonių poelgiai ne visuomet būna švarūs. - dar sykį atsikrenkštęs nusijuokė. Gal ir silpnas pasirodė prieš demonę, bet vaidinti tikrai nežadėjo. Jis buvo toks, koks gimė, toks, koks užaugo ir koks žada būt. Keistis netroško, o ir kaži ar įstengtų. Veikiau mirtų nei vaidintų esantis kitas asmuo, kitas personažas iš kitos istorijos.
Būti savimi - didžiausia dovana. Tuomet nereikalingos aplinkinių nuomonės, nes tu sau patinki toks, koks esi. Tuo didžiavosi ir džiaugėsi Adamas. Ir tai išliko ir dabar, kai alkoholis darė savo, o nusilpęs kūnas neatgavo visos energijos. - O skolų aš nepamirštu. - patvirtindamas mirktelėjo viena akimi. Juto laisvę. neaprėpiamą laisvę aplink. Jos negalėjo nei paliest, nei apglėbt, bet galėjo užuost, jaust. Nors tai ir galėjo būt pilnavertis melas, bet Adamas pripažino sau tokią tiesą, kokią nori matyt. - Taip. Būtų puiku dingt iš šios vietos dabar. - kilstelėjo antakius ir suraukė kiek kaktą aiškiai paklausdamas ar ji nieko prieš, jog ilgai neužsibuvo bare. Nutraukęs marškinius nuo atlošo Adamas persimetė šiuos per petį, vilktis nežadėjo. Kalistai neprieštaravus ir atsistojus, Adamas taip pat pakilo ant kojų. Drauge patraukė išėjimo link, patraukdami daugybę dėmesio.